Children of Men


Children-of-Men-movie-poster-1020556641Žmonių vaikai / Children of Men (2006)

Žanras: Mokslinis, Trileris

Režisierius: Alfonso Cuaron

Vaidino: Clive Owen, Julianne Moore, Michael Caine, Chiwetel Ejiofor, Charlie Hunnam …

Apie:

2027-ieji metai. Dėl genų defektų žmonės visame pasaulyje nebegali susilaukti palikuonių ir žmonija atsiduria ant išnykimo ribos. Teodoras Faronas – gyvenimu nusivylęs biurokratas iš ginkluotų nacionalistų sektų netikėtai tampa atsakingas už visos žmonijos likimą.

 

Susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, jam patikima vienintelės pasaulyje nėščios moters apsauga…

Illuminated says:

Ne vieno žmogaus ir jau ne vieną kartą buvau raginta peržiūrėti šį filmą. Kaip jau esu minėjusi berods begales sykių, mėgstu mokslinę fantastiką, ypač distopinę, todėl “Žmonių vaikų“ peržiūrą pradėjau planuoti dar pavasarį, tačiau dėl didžiulio tingėjimo planai nutrūko… ir “atsigavo“ spalį, kuomet peržiūrėjau “Gravitaciją“ (kuri, beje, man irgi patiko). Ir tik tada nusprendžiau rimtai susiimti bei paskirti savo dvi valandas šiam filmui.

Distopinė 2027-ųjų Jungtinė Karalystė – bene vienintelė valstybė, šiaip ne taip sugebanti gyvuoti stabiliau nei chaoso apimta likusi pasaulio dalis. Pagrindinė visa ko priežastis – neaiškiomis aplinkybėmis drastiškai išaugęs moterų nevaisingumas, priartinantis žmoniją prie visiškos sumaišties ir ilgainiui – išnykimo ribos. Vyriausybė, besistengianti kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo anapus sienų tvyrančio pragaro, uždraudžia imigraciją, tad žmonėms, ieškantiems prieglobsčio, belieka nelegaliai kirsti sienas ir rizikuoti būti sugautiems. Tuo pat metu jokia viltimi nekvepiančiame pasaulyje užsižiebia mažytis šviesos žiburėlis – randama, ko gero, vienintelė nėščia mergina..

Galiu pasakyti tik tiek, jog istorija tikrai originali. Filmas pastatytas remiantis to pačio pavadinimo 1992-aisiais sukurta novele, todėl galima sakyti – pagrindiniai laurai atitenka būtent knygos autorei. Pačios knygos neskaičiau, todėl palyginti abiejų kūrinių negalėčiau net ir labai norėdama, tačiau čia gvildentas siužetas man tikrai padarė įspūdį. Tai apmąstymų kupinas filmas, kuriam nestinga ir jausmų. Tikrai, niekad nebūčiau pagalvojusi, jog būsiu sujaudinta filmo, kuris… na, iš esmės lyg ir apie vaikus. Apie gyvybės ir vilties svarbą mūsų ne visada tokiame jau ir šviesiame pasaulyje.

Pats ateities pasaulis pasirodė lyg savotiškas miglotas sapnas, tačiau tuo pat metu – ir neįtikėtinai realus. Žiūrėdamas staiga susivoki, jog tai – visai įmanomas mūsų ateities scenarijus ir aš nebūtinai kalbu apie nevaisingumą kaip apie būsimą ateities problemą (nors atsižvelgus į užterštumo mąstus ir kitus faktorius, ši teorija irgi įmanoma). Užtenka tiesiog pažvelgti į mūsų šiandieninį pasaulį, kur susvetimėję žmonės nevertina visiškai nieko (įskaitant ir kitų žmonių), jei tai neliečia jų pačių gerovės. Todėl tokia rytojaus vizija išties bauginanti ir priverčianti pagalvoti, kas galimai darosi už “savo kiemo“ ribos.

Techniškai filmas – labai gražus ir kokybiškas. Blausios ir miglotos spalvos prideda filmui niūrumo, o itin puikus kameros darbas (neišvengta ir tracking shot’ų, kurie, kaip suprantu, savotiški Cuarono trademark’ai) sustiprina filmo įtampą. Itin atmintin įsirėžė scena automobiliu, kuri mano nuomone – viena įsimintiniausių, matytų pastaruoju metu. Per porą minučių paprastas “pasivažinėjimas“ automobiliu virto į itin įtemptą ir vieną labiausiai nenuspėjamų scenų filme. Kokybės juostai prideda ir stiprūs aktorių pasirodymai, kurie, nors ir ne visų tokie ilgi kaip galbūt norėjosi, tačiau filmui “pridėjo svorio“.

“Žmonių vaikai“ – tai itin kokybiškas ir kupinas įtampos darbas, būtinas pamatyti daugeliui, tačiau patiksiantis toli gražu ne visiems. Galbūt dėl to, jog filmui stinga šabloniniams “blockbuster’iams“ būdingo veiksmo, o gal dėl to, jog istorija palieka neatsakytų klausimų ir “tarpų“, kuriuos kiekvienas turi užpildyti pats. Tačiau tai neabejotinai toks filmas, kuris nepasimiršta iškart pažiūrėjus, o jame pavaizduota realistiška distopija į atmintį gali įsirėžti ir ilgėliau. Filmas priverčia dar kartą apsvarstyti savo vertybes ir pagalvoti apie kokį rytojų mes svajojame, tačiau link kokio tuščio ir atšiauraus pasaulio mes sparčiai judame. Tačiau nepaisant niūrumo, filmas nėra visiškai juodas, o savai interpretacijai vietos paliekanti pabaiga leidžia kiekvienam žiūrovui pamatytį viltį ar desperaciją pagal savo “sugedimo“ laipsnį. A+ (10/10)

 

 

 

 

Reklama

2 thoughts on “Children of Men

  1. Dar didesnį įspūdį daro tai, kad pasivažinėjimo scena yra vienas nepertraukiamas dublis. Kai įsižiūri kaip toje scenoje juda kamera, darosi sunku patinkėti, kaip tai išvis įmanoma nufilmuoti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s