Gone Girl


enhanced-buzz-wide-384-1406873867-8Dingusi / Gone Girl (2014)

Žanras: Drama, Trileris

Režisierius: David Fincher

Vaidino: Ben Affleck, Rosamund Pike, Neil Patrick Harris, Carrie Coon, Tyler Perry …

Apie:

Šiltas vasaros rytas šiaurės Misūryje, JAV. Penktosios Niko ir Eimės vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė. Tačiau netikėtai dingsta Eimė. Vyras atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors ir žino, kad yra pagrindinis įtariamasis, o iš Eimės dienoraščio paaiškėja, kad ši lyderė perfekcionistė galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui Nikas keistai išsisukinėja, kol akivaizdžiai įtūžta – net dvynė jo sesuo akimirką suabejoja brolio nekaltumu. Tiesa yra kur kas tamsesnė, painesnė ir šiurpesnė, nei galima numanyti.

Filmų „Kovos klubas“, „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir „Mergina su drakono tatuiruote“ režisierius Davidas Fincheris pristato naujausią savo darbą – intriguojantį mistinį trilerį „Dingusi“. Tradiciškai jo aktorių komandoje – garsiausi Holivudo veidai: Benas Affleckas, Rosamund Pike, Neilas Patrickas Harris ir kiti.
Filmas sukurtas pagal populiarų amerikiečių rašytojos Gillian Flynn to paties pavadinimo romaną. Žaibiškai išpopuliarėjęs romanas tapo pasauliniu bestseleriu. Knyga pelnė daugybę apdovanojimų. „Dingusi“ pripažinta geriausia 2012 metų knyga.

Illuminated says:

Grįžtu po 3 mėnesių pertraukos ir pabandysiu apsimesti, jog po tokio laiko tarpo man visiškai nėra sunku rašyti. Ir pradžiai pasakysiu kone svarbiausią dalyką – G. Flynn knygos (pagal kurią pastatyta juosta) NESKAIČIAU. Todėl negalėsiu palyginti knygos ir filmo istorijos, atmosferos, personažų ypatumų, skirtumų ir visų kitų panašių bei įdomių dalykų. Šiaip, jei kas anksčiau būtų paklausęs mano pačių laukiamiausių 2014m. filmų, iš mano burnos iš pradžių nevalingai išlėktų “Interstellar!!!“, o po sekundės pradėčiau mąstyti ir galbūt vardinti – pirmajame 10-uke veikiausiai būtumėt sulaukę D. Fincher’io “Gone Girl“, net jei filmo reklaminiai anonsai nebuvo žadą atimantys. O ir aktoriais visiškai “netikėjau“. Tačiau būtent Fincher’io vardas, nori nenori, priverčia tave keliauti į kino teatro salę, kaip tik įmanoma anksčiau.

Veiksmas vyksta nedideliame Misūrio valstijos miestelyje, kuomet savo penktųjų vestuvių metinių dieną dingsta Amy Dunne. Jos vyras Nick’as – pasimetęs, tačiau toli gražu visiškai neprimenantis palūžusio bei mylinčio sutuoktinio, kas sukelia didžiulį aplinkinių nerimą – galbūt jis pagrobė ir nužudė savo žmoną? Žiūrovui vis spėliojant tikrąją tiesą, visa istorija papasakojama iš dviejų skirtingų pusių – dabarties įvykiai žvelgiami iš Nick’o pusės, praeitis – pasakojama pasitelkiant Amy dienoraščio ištraukas. Akivaizdu, jog siužetas – nelinijinis, tačiau mane pačią labiausiai nustebino tikrosios įvykių tiesos atskleidimas… filmo viduryje, kas yra kiek neįprasta atsižvelgiant į tai, jog dažniausiai filmuose didieji siužeto “vingiai“ paliekami pačiai pabaigai. Jų neatskleidinėsiu vardan tų, kurie ateityje galbūt dar tik žiūrės šį filmą, tačiau istorija – dinamiška (tad žiovulio tikrai neįvarys), labai tamsi ir kiek kraupoka. Dauguma veikėjų – nekeliantys jokio pasitikėjimo bei nuolat verčiantys klausinėti viską. Įdomiai, net realistiškai pateikiama ir masinė žiniasklaidos bei aplinkinių nepažįstamųjų keliama isterija, linkusi skaldytis tarpusavyje bei klijuoti stereotipines “etiketes“ visiems, pakliūnantiems į jų akiratį.

Kalbant apie veikėjus ir juos atlikusius aktorius.. Nė neįsivaizduojat, kaip stipriai likau nustebinta! Kad ir kaip sunku pradžioje buvo įsivaizduoti tokius aktorius Fincher’io juostoje, jie čia parinkti gan nepriekaištingai. B. Affleck’as, kurį laikiau geresniu režisieriumi nei aktoriumi, čia kone puikiai įkūnijo šaltą, iš išorės bejausmį Amy vyrą, tapusį pagrindiniu nusikaltimo įtariamuoju. Personažo “tranzitas“ nuo vadinamojo “A iki B“ (ir vėl – neatskleidinėsiu detalių), pilnai leidžia aktoriui save realizuoti ir pusę filmo jo medinės grimasos čia net tinka – nes veikėjas toks, koks ir apibūdinamas, yra toks, kokiu ir turi būti. Didžiausia filmo žvaigždė – būtent R. Pike, kuriai jau pranašaujama Oskaro nominacija. Noriu pabrėžti, jog savotiškai net nesuprantu sakančių, jog aktorių pasirodymai čia prasti – prasti kuom? Trūksta perdėto emocionalumo? Asmeniškai galvoju, jog čia ir visa ko esmė. Veikėjams, meluojant patiems bei gyvenant nuolatiniame kitų melo liūne, jau stinga jausmingumo, kas veda prie subtilesnių pasirodymų. Ne išimtis ir Pike pasirodymas, kuris mane sužavėjo, kadangi niekada šios aktorės neįsivaizdavau kaip labai rimtos. Vienintelis trūkumas – akcentas? Kartais atrodė, tarsi aktorės akcentas – tarsi 50’s laikotarpio JAV ir britiškų akcentų mišrainė, tačiau to nepavadinčiau itin dideliu minusu. Maloniai nustebino ir kiti aktoriai – pradedant C. Coon, kurios įkūnyta Nick’o sesuo tapo bene mėgstamiausiu personažu), baigiant T. Perry, kurį geriausiai pažįstame kaip… ne itin kokių filmų režisierių. Niekada nežiūrėjau “How I Met Your Mother“, todėl N. P. Harris sunku vertinti, kadangi, kitaip nei kai kurie kiti žiūrovai, žiūrint į jį, man nekildavo asociacijos su jo veikėju seriale. Iš esmės, kaip ir minėjau pradžioje – visi aktoriai, mano nuomone, buvo “vietoje ir laiku“, tad kažkokių didelių priekaištų sunku ir būtų sugalvoti.

Dideliu pliusu pavadinčiau ir filmo vizualinę pusę. Kūrinys – greitas, stilingas ir tarsi pats bylojantis apie savo režisierių. Labai detaliai nekalbėsiu, tačiau viena scena (matę turbūt patys nujaus) įvarė gan nemenką šiurpuliuką. Dar pridėkit filmo aplinkai labai pasitarnaujantį “ambient“ stiliaus T. Reznor’o ir A. Ross garso takelį, ir gausit puikų derinį.

Kad ir kaip ten bebūtų, “Dingusios“ nepavadinčiau mėgstamiausiu D. Fincher’io filmu, o ir šių metų gale, vargiai ar filmas išsilaikys savo dabartinėje #1 Top’o vietoje. Tiesiog galvoju, jog reikia laiko filmui “įsisenėti“, dar bent keletos peržiūrų, jog tvirčiau galėčiau jį kur “pastatyti“. Tačiau fakto, jog bent kol kas – tai vienas geriausių metų filmų – tikrai negalima paneigti. Tamsi ir įtampą iki pat paskutinių minučių išlaikanti istorija apie tarpusavio melą, išdavystes bei chaosą keliančią paniką, įvairiaspalviai personažai, verčiantys jausti jiems viską, nuo neapykantos iki palaikymo, bei puikiai deranti stilinga filmo techninė pusė ir atmosferiškas garso takelis tikrai pavers šį bendrą D. Fincher’io ir G. Flynn kūrinį įdomiu ir bent kuriam laikui neužmirštamu potyriu kinuose. Reikėtų gal man tą knygą perskaityt, a? A-/A (9-9,5/10)

Reklama

2 thoughts on “Gone Girl

    • Labas, dėkui tau! Žiauriai malonu yra būt įvertintai, ypač tų žmonių, kurie ir patys panašia veikla užsiima. O ir tavo blog’as įdomus – tikrai užsuksiu :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s