Interstellar


interstellar-posterTarp žvaigždžių / Interstellar (2014)

Žanras: Mokslinė fantastika

Režisierius: Christopher Nolan

Vaidino: Matthew McConaughey, Anne Hathaway, Jessica Chastain, Wes Bentley, Michael Caine …

Apie:

Ar žmonijai lemta mirti Žemėje? Ar vis tik mes, kaip rasė, sugebėsime rasti būdų, kaip užkariauti beribę Visatą ir susikurti naujus namus kol kas dar neatrastose planetose? Grupė bebaimių astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey’is), iškeliauja į kosmoso gelmes ieškoti atsakymų ir atrasti naujų pasaulių.

Filmas kelia klausimus ir apie gyvenimo prasmę. Kas svarbiau – žinojimo ribas praplėsianti kosminė misija, ar Žemėje vieni liekantys du misijos vado vaikai? Plyštančia širdimi Kuperis atsisveikina su mažąja dukrele, pažadėjęs jai būtinai sugrįžti, tačiau puikiai žino, kad jokie atradimai ir nauji pasauliai nepakeis to, ką jis palieka Žemėje…

Illuminated says:

Nuo pat tos akimirkos, kuomet lapkričio 6-osios vėlų vakarą išžengiau iš kino salės, mėginau savo mintis bei emocijas tinkamai sudėlioti taip, kad ir pati suprasčiau viską. Praėjus beveik mėnesiui, supratau tik tiek – tai paprasčiausiai neįmanoma. Minčių niekada nemokėsiu profesionaliai reikšti, o ir objektyvumas neretai gan stipriai išblėsta, kuomet susiduri su kažkuo, ko laukei ne vieną ir net ne keletą mėnesių…

Taigi, susipažinkit – “Tarp žvaigždžių“ buvo mano laukiamiausias 2014m. filmas. Ir tikrai ne mano vienos – pastaraisiais mėnesiais (ypač) virtualioje erdvėje šį filmą sekė gan triukšmingi fanų bei kritikų laukimo pliūpsniai, o kiekvienas informacijos gabalėlis būdavo iškart sudorojamas vis laukiant daugiau. Priežastys suprantamos – Ch. Nolan’as turi gan didelį gerbėjų būrį, o jo filmai beveik visuomet sukelia didelį ažiotažą jau nuo 2008m. “Tamsos riterio“ (“The Dark Knight“). O, bet, tačiau – filmas kritikų buvo sutiktas gan prieštaringai – nors filmų įvertinimo puslapiuose Rotten Tomatoes ir Metacritic, “Interstellar“ yra įvertintas ne tokiais jau mažais 73% bei 74% balais atitinkamai (nors pripažinkim, ne visai “universal acclaim“, taip?), tiek tarp kritikų, tiek tarp žiūrovų egzistuoja gan garsiai besireiškiantis ratas tų, kurie juostą maišė su žemėmis dėl pačių įvairiausių priežasčių.

O aš tiesiog pasakysiu, jog dėl tokios žmonių reakcijos man ir linksma, ir liūdna. Linksma – nes dar niekuomet neregėjau šitokio didelio susireikšminusių “kritikų“ kiekio, nesugebančių nė tvarkingo sakinio išlementi, tačiau vis tiek diskutavusių ir besiskundusių dėl “Interstellar“ fizikos dėsnių nepaisymų (beje, gan didelę dalį tų “dėsnių nepaisymų“ galima visai tvarkingai paaiškinti), žmonių, kaltinusių filmą dėl savo perdėto emocingumo (ironiška, jog nemaža dalis ankstesnių Ch. Nolan’o darbų yra kaltinami per dideliu “šaltumu“), ar šiaip, tokių, kurie paprasčiausiai.. nesuprato. Arba nenorėjo suprasti? Liūdna – nes būtent tokie žmonių balsai dažniausiai būna išgirsti – tvirto pagrindo neturintys peikimai, o ne tiksli bei aiški kritika (kurią visada yra įdomu išgirsti). Kita vertus, kontraversija – nebūtinai blogas dalykas, juk ir S. Kubrick’o “2001m. kosminė odisėja“ buvo sutikta prieštaringai? O ir 5 Žvaigždžių karų epizodui “Imperija puola“ teko kiek “palūkėti“, kol juosta tapo vienu iš mėgiamiausių bei labiausiai pripažintų mokslinės fantastikos bei nuotykių filmu? Abu gan ambicingi projektai, galbūt net “a little ahead of its time“… Ir norėčiau tikėti, jog “Tarp žvaigždžių“ galėtų atsistoti šalia tokių filmų, kurie jei ne dabar, tai praėjus metams užsitarnaus pelnytą pagarbą bei supratimą. Nes filmas… tikrai to vertas.

Filmo veiksmas vyksta netolimoje ateityje, kuomet ir taip daug patyrusi žmonija, jau kelerius metus kenčia nuo derlių naikinančių amarų. Pradeda aiškėti, jog Žemei išsigelbėjimo nėra, tad NASA (arba tai, kas iš jos liko) surengia misiją, kurios tikslas – besinaudojant prieš beveik 50m. pastebėta kirmgrauža, atrasti gyvybei tinkantį pasaulį arba padėti lėtai mirštančiai Žemei. Ambicingos bei neprognozuojamos “Endurance“ misijos pilotu paskiriamas Cooper’is (M. McConaughey) – buvęs NASA pilotas bei inžinierius, savo tikrąją profesiją pastūmėjęs į šalį bei tapęs fermeriu tam, kad galėtų išlaikyti savo du augančius vaikus. Palikęs savo šeimą Cooper’is bei kiti trys astronautai (lydimi dviejų itin didelį įspūdį padarančių robotų) leidžiasi į kitą galaktiką, ieškodami išsigelbėjimo bei atsakymų, padėsiančių atrakinti Visatos paslaptis.

Po 3 peržiūrų kino teatre (ir nenorėdama atskleisti svarbias siužeto detales) galiu pasakyti tik tiek – filmas išties nepaprastas. Taip, netobulas (kaip ir, ko gero, visi). Ambicingas, reikalaujantis daug žiūrovų dėmesio. Lėtai tekantis, kartais net ištęstas, dėl to, kai kuriems nevertas savo trukmės. Kai kurių nuomone – ir “nelogiškas“, prasilenkiantis su mokslu. Tačiau nepaisant to (ir dar eilės “problemų“), man tos 3 valandos – vienos įsimintiniausių, kada nors praleistų kino teatre. Sėdint kėdėje ir stebint tą reginį, galva sukosi ne vien nuo gražios kinematografijos ar stulbinančio garso takelio, puikios aktorių vaidybos.. Žiūrėdama filmą prisiminiau save pačią, kur kas jaunesnę, vartydavusią senas knygas apie Mėnulį bei kiekvieną kart pakeldavusią akis į naktinį dangų ir užsisvajodavusią. Prie šios kombinacijos dar pridėkit kitą “meilę“ – kiną. Neįtikėtinas, nenusakomas jausmas! Ir vien tai verčia mane nors kažkiek pro pirštus žvelgti į neigiamas šio filmo puses.

Pastūmus sentimentus į šalį – “Tarp žvaigždžių“ gan tvirtai stovi ant mokslo pagrindo, “nenusiganydamas“ į pernelyg tolimą šoną. Kaip vieną iš išimčių tegaliu paminėti filmo Juodąją skylę (..ir na, žinot, kas matėt), tačiau tą daugiausiai galima nurašyti kaip artistinę laisvę, kuriomis naudojasi bent 90% visų sukurtų filmų. Juk žanras – mokslinė fantastika, o ne mokslinė dokumentika, taip? Kad ir kaip ten bebūtų, daugiausiai pagyrų už mokslinį realizmą galima padėkoti būtent K. Thorne – pripažintam fizikui, žymiai prisidėjusiam prie filmo kūrimo. Kalbant apie mokslą, “nykštį viršun“ iškėlė ir dar vienas mokslininkas – astrofizikas Neil deGrasse Tyson, pasižymintis savo aštriais filmų mokslo vertinimais. To kaip ir turėtų pakakti didelei daliai skeptikų, taip? Bent jau man ir bent kol kas – to pilnai pakanka.

Vienas didžiausių filmo pliusų – tai itin pagirtina aktorių vaidyba. Tiesą pasakius, kiekvieną kartą vis mėgindavau surasti silpnąsias grandis aktorių ansamblyje, tačiau to padaryti nepavyko – visi puikiai susidorojo su tuo, ką turėjo. Vieniems aktoriams pasisekė turėti didesnius ir stipresnius vaidmenis, kiti tenkinosi vos keletos minučių trukmės pasirodymais, tačiau vertinant bendrai – tai vienas iš geresnių surinktų aktorių ansamblių, kuriuos pastaruoju metu mačiau. O McConaughey… Jau po “True Detective“ ir “Dallas Buyers Club“ man kartais net gėda dėl savo praeities pasisakymų apie jį, kadangi dabar jį tikrai galėčiau laikyti vienu iš savo favoritų. O jo Cooper’is – bene geriausiai suvaidintas Ch. Nolan’o pagr. herojus, mano manymu, perspjaunantis DiCaprio (“Inception“) ir kitus likusius. Atsidavęs tėtis, plyštančia širdimi paliekantis savo mylimus vaikus, suprantantis, jog tai – vienintelis jo šansas padėti jiems bei išpildyti savo pačio nuotykių troškimą. Scena, kuomet jis peržvelgia savo vaikų atsiųstus video pranešimus – viena tobuliausių ir jautriausių filmo vietų, įsiminsianti ilgam. Dar vienas perliukas… tegul lieka mažyčiu siurprizu tiems, kurie filmo dar nematė. Jei ne itin perpildyta šių metų pagr. aktoriaus kategorija Oskaruose, sakyčiau “McC“ net nusipelno gauti nominaciją. Nuo jo neatsilieka ir A. Hathaway, kuriai teko mokslininkės Brand vaidmuo. Kitaip nei Cooper’is, Brand iš pirmo žvilgsnio – kiek socialiai suvaržytas personažas, misijos pasisekimui teikiantis absoliučią pirmenybę. Tačiau pasikapsčius giliau – tai dar vienas žmogus, turintis jausmus bei “skaičiuojantis kiekvieną minutę“. Hathaway veikėjos “atšilimas“ netampa klišiniu būtent jos profesionalumo dėka, kadangi jai tenka kelios banaliausiai skambančios frazės iš viso scenarijaus – tačiau jų pateikimas yra išgelbėjantis, įtikinamas ir verčiantis nuoširdžiai palaikyti ją (ir kitus to vertus veikėjus). Vienas didžiausių filmo siurprizų – Cooper’io dukterį Murph (gražus vardas!) įkūnijusi M. Foy, sugebėjusi puikiai atsilaikyti prieš kur kas daugiau patirties turinčius “veteranus“ bei padėjusiai paversti savo veikėjos ir pagr. herojaus santykius filmo širdimi. Tačiau Murph – ne vien Foy nuopelnas, kadangi prie šio rezultato svariai prisidėjo ir viena mano mėgstamiausių aktorių J. Chastain. Daug laiko filme neturėjusi aktorė sugebėjo tas minutes paversti įsimintinomis bei itin svarbiomis filmo istorijai. Aplodismentai turėtų kilti paminėjus bei dvi kitas filmo “žvaigždes“ – tai misijos robotai TARS ir CASE (bei juos įgarsinę aktoriai B. Irwin bei J. Stewart). Du itin skirtingas asmenybes turintys juodi “monolitai“ (2001, anyone, huh?) svarbiausiomis filmo akimirkomis sugebėjo veikti it vienas kumštis bei suteikti keletą linksmesnių akimirkų. Neitin humanoidiškas jų pateikimas kai kuriems taps atstumtinas ir keistas, tačiau aktoriai sugebėjo priversti tas masyvias kaladėles (LEGO, anyone?) lygiavertėmis, tarsi gyvomis ir jausmus turinčiomis būtybėmis. Filme atrasime ir vieną “surprise, surprise“ aktorių, apie kurį aš asmeniškai jau žinojau, tačiau kurio pasirodymas.. Na tarkime. Raskite laiko ir pasižiūrėkite patys, nes jo pasirodymas veda į vieną iš įtempčiausių ir geriausiai “susuktų“ filmo scenų.

Galėčiau save laikyti H. Zimmer’io “skeptike“, linkusia neretai apkaltinti kompozitorių dėl savęs pačio “kopijavimo“ ir garso takelių perdirbimo – pastarieji jo kūriniai skambėjo vis panašiau ir panašiau… Tačiau esu priversta savo žodžius atsiimti. “Tarp žvaižgdžių“ garso takelis – tai vienas geriausių jo (jei ne geriausias) darbų, itin besiskiriantis nuo ankstesnių savo darbų. Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, jog vargonai šitaip galėtų tikti prie tokio žanro filmo – suteikti jam šitiek atsmoferos bei gyvybės. Nė negalėčiau išsirinkti savo dainų favoričių… Tačiau atkreipkit dėmesį į “Mountains“; “No Time for Caution“; “Quantifiable Connection“ ir “Where We’re Going“ – tobuliau nerasit. Pasitelkus į pagalbą vieną iš geriausių pastarojo meto operatorių H. van Hoytema bei spec. efektų kūrėjų komandą, filmas kupinas amą atimančių vaizdų bei širdį kiek pristabdančių scenų – net ir žiūrėdama filmą pakartotinai, kiekvieną kartą sulaikydavau kvapą, veiksmui nusikėlus į vandens planetą bei “Docking“ sceną – neabejotinai vienos iš mano mėgstamiausių scenų. Nežinau kaip jūs, bet W. Pfister’io aš nė nepasigedau – van Hoytema puikiai sugebėjo gražiai pateikti net ir tokias niūrias bei dulkėtas ateities vizijas, o dar pridėjus kosmoso vaizdus.. mažytę ašarą galima išspausti vien jau dėl šios priežasties. Kartais net buvo galima pajusti “2001m. Kosminės odisėjos“ nuotaikas (nors vis dėlto nenoriu šio filmo lyginti su odisėja) – ypač, kuomet Cooper’io nušviestas veidas parodomas stambiu planu, fone skambant H. Zimmer’io stebuklingiems vargonams. *Drooling*

Jei tai nebuvo ir taip pernelyg akivaizdu – “Interstellar“ drąsiai tapo mano 2014 metų favoritu. Tai ambicingas ir grandiozinis filmas, nestokojantis jausmingumo. Tai “kitoks“ režisieriaus Ch. Nolan’o darbas – tai jautrus meilės ir mokslo “vaikas“ – prabudinsiantis kai kurių seną meilę mokslui ir nuotykiams bei naujai įžiebsiantis ją kitiems, tuo pačiu metu iškeliantis meilės svarbą ant pjedestalo, kaip jausmą, kurio niekas negali sunaikinti. Lydimas įtikinamo mokslo bei intelektualumo, puikių aktorių pasirodymų, magiškos muzikos ir stulbinančios kinematografijos, “Tarp žvaigždžių“ yra neeilinis mokslinės fantastikos atstovas, vienas iš geresnių matytų filmų pastaruoju metu. Pernelyg skambiomis frazėmis nenoriu mėtytis, kadangi tokiam filmui reikia laiko. Laiko tam, kad ir pats galėtum daugiau suprasti, laiko ir kitiems, nes tokie filmai “auga“ kartu su kiekviena peržiūra, kartu su tavimi. Tačiau jau dabar viena aišku – tai neužmirštamas ir svarbus filmas, gal ir nešturmuosiantis visų kino apdovanojimų, tačiau turintis potencialo sulig metais nuglūdinti dabartinę kritiką bei aštrius kampus, ir atsistoti šalia kitų geriausiųjų. Tai istorija, kviečianti visus išdrįsti svajoti ir nebijoti sunkumų, nes “mes visad rasim išeitį“. Kad ir kas benutiktų. A+ (10/10)

 

P.S. Ir taip. Aš NORIU jį žiūrėti dar kartą. Atvirkščiai nei kai kuriems kitiems, man tos 3 valandos – labai lengvai pakenčiamos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s