Whiplash


WHIPLASH+onesheetAtkirtis / Whiplash (2014)

Žanras: Drama, Muzikinis

Režisierius: Damien Chazelle

Vaidino: Miles Teller, J.K. Simmons, Melissa Benoist, Paul Reiser, Austin Stowell …

Apie:

Šeiferio muzikos mokyklos studentas Endriu (akt. Miles Teller) svajoja tapti didžiu būgnininku. Regis, talentingo vaikino svajonė yra ranka pasiekiama – jaunuolį pastebi geriausio šalies džiazo orkestro dirigentas (akt. J. K. Simmons), užnugaryje vadinamas tiesiog genijumi. Pamažu Endriu noras tapti geriausiu virsta apsėdimu ir manija, o geležiniu kumščiu orkestrui diriguojantis Flečeris vis labiau stumia jį už žmogaus galimybių ribos. Tačiau ar Endriu pasiryžęs įgyvendinti svajonę pagal radikalius ir protu nesuvokiamus dirigento įgeidžius, ar tėra silpnas ir palūžti linkęs verksnys?

Illuminated says:

Tas nedažnas momentas, kuomet filmui pasibaigus dar bent keletą minučių praleidi tarsi sustingusi su vienintele mintimi galvoje – “WOW“. Ir labai stebiesi, nes net ir žinodama itin puikius “Atkirčio“ įvertinimus, pati to nelaukei ir nesitikėjai. O filmas trinktelėjo į galvą su kaupu!

“Atkirtis“ – tai antrasis D. Chazelle režisūrinis bandymas, pasakojantis apie nemažai vilčių teikiantį Andrew, svajojantį tapti didžiu džiazo būgnininku. Įstojus į geriausią šalies Shaffer’io muzikos konservatoriją, jaunuolį netrukus pastebi T. Fletcher’is – geriausio šalies džiazo orkestro vadovas. Tačiau nuslūgus džiaugsmui, netrukus paaiškėja, jog Fletcher’is vadovaujasi ne pačiais taktiškiausiais mokymo metodais, veliasi į manipuliacijas ir yra pasiryžęs stumti savo studentus kur kas toliau jų galimybių ribos bei priversti juos išlieti paskutinį kraujo lašą tam, kad pasiektų savo tikslą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog apie patį siužetą nelabai ir tepridiskutuosi – nieko sudėtingo jame tarsi nerasta, atrodytų, jog tai dar viena ganėtinai paprasta ir standartiška “mokinio ir mokytojo“ priešprieša, tačiau įspūdinga filmo kulminacija nubloškia tave į tolimiausią kampą ir net praėjus laikui, priverčia mąstyti. Būtent žvelgiant į pagrindinių veikėjų priešpriešą, jų mąstysenas, skirtumus (ar panašumus), tikslus bei priemones, iškyla ir gan svarbūs klausimai, nepaleisiantys ir po peržiūros – kiek toli žmogus yra pasiryžęs nueiti tam, kad įgyvendintų savo tikslus? Ar verta aukotis, ar galbūt sumokama kaina yra kiek per didelė? Ar pateisinami veikėjų poelgiai? Ar iš tiesų žmogus kartais tiesiog privalo ištverti aršiausią kritiką (kartais net nepelnytą) bei pažeminimus tam, jog išties taptų geriausiu? Juk net vienas pagrindinių filmo veikėjų užsimena, jog “mūsų kalboje nėra labiau naikinančių žodžių nei ‘puikiai padirbėjai'“. Net ir filmui pasibaigus gali save “pagauti“ bemąstant – genijais gimstama ar jais reikia tapti?

Filmui sėkmingai stiprios ugnelės įpūčia ir pagrindiniai filmo aktoriai (tiesa, abu man nematyti, nors ir žinomi) – J.K. Simmons bei M. Teller. Duetas išties vertas itin didelių pagyrų, ypač (YPAČ!) J.K. Simmons’as, kurio veikėjo energetika tiesiog skverbiasi pro ekraną – velniškai stiprus pasirodymas. Duodu ranką kirst, jog Oskaro statulėlė už Geriausią Antraplanio aktoriaus vaidmenį jau beveik (kalbu apie kokius 90% “beveik“) šio aktoriaus kišenėje. Be jo filmas prarastų nemažą dalį savo žavesio. Kaip ir be M. Teller’io, kuris įkūnydamas pagrindinį veikėją, sugeba lygiai atsilaikyti prieš J.K. Simmons’ą. Pagirtinas faktas ir tas, jog dalį būgnų partijų atliko pats aktorius. Filmas pagrindiniams veikėjams – tarsi jų viena didelė bei nenuilstanti dvikova, tad stiprūs pasirodymai čia tiesiog būtini – šiai užduočiai pavykus, telieka tik ‘įsitraukti’ į šį žaidimą bei svarstyti – ar išties mūsų personažai jau tokie skirtingi?

Kalbant apie filmo techninius aspektus – čia jis tampa visai atskiru žvėrimi. Jei manote, kad montažas neatlieka labai svarbaus vaidmens kino kūrime – užmeskit akį į šį filmą ir jūsų nuomonė garantuotai pasikeis. Vargiai ar būsiu mačiusi kokį kitą filmą, kuriame viskas šitaip dinamiška bei gyvybinga – kadrai keičiasi taip staigiai, jog atrodo, kad yra suderinti su skambančios muzikos rimtu. Filmui nominacija už montažą kaip ir turėtų atsirasti by default. Kartu su skambančia nepakartojama džiazo muzika, visi filmo ‘gabalėliai’ tiesiog puikiai susiklijuoja į vieną stulbinantį kūrinį – būtent tai mane ir nustebino, nes pirmą kartą išgirdusi apie šį filmą, tikrai nebūčiau patikėjusi, jog jį žiūrėdama paskutines 15 minučių leisiu tiesiog prisiklijavusi prie kėdės, visiškai pamiršusi bet kokias mintis apie keliones į tualetą, nė negalvodama apie išorinį pasaulį – tiesiog sekdama muzikos ritmu. Nepakartojamas jausmas.

Apibendrinant, “Atkirtis“ – filmas, kurio tikrai siūlyčiau nepraleisti nei paprastiems kino žiūrovams, nei muzikos gerbėjams. Nebanalus, greitas ir gyvybingas, lydimas velniškai stiprių, kartais net kiek gąsdinančių pasirodymų bei stulbinančiai ritmingo montažo, filmas jus įtrauks ir tvirtai surakinęs, laikys iki pat paskutinių sekundžių, vis priversdamas atsidusti bei galimai palikdamas keletą klausimų, kurie bus aktualūs ne vien užkietėjusiems muzikos mylėtojams. Visai galimas “sleeper hit’as“ šių metų Oskarų lenktynėse. Sakyčiau – tikrai pelnytai. O ką jau bekalbėt apie puikią džiazo muziką… Ir vis dėlto – genijais gimstama ar tampama? A (9,5/10)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s